Kovo 27 dieną, 21 val. Lietuvos laiku vyko nuotolinis susitikimas su SETI (”Sejny English Teacher Initiative”, liet. SAMI – Seinų anglų k. mokytojų iniciatyva). Trys anglų kalbos mokytojos Onutė Subačienė (Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazija), Rita Babarskaitė (Seirijų Antano Žmuidzinavičiaus gimnazija) ir šių eilučių autorė (Krosnos mokykla) virtualiai susitiko su savo kolegomis Lenkijoje. Paskelbus karantiną, Lenkijos mokiniai mokėsi ir mokytojai neturėjo galimybių ruoštis neordinariai situacijai, todėl jų įžvalgos ir kelių savaičių praktika – tiesiog aukso vertės. Patirtimi dalinosi anglų kalbos mokytoja iš Bakałarzewo mokyklos Marta Traczkowska. Pranešimą „Mokyklos uždarytos – turime progą įsivaizduoti jas iš naujo“ skaitė Suvalkų švietimo centro metodininkė Justyna Bober, kuri rėmėsi amerikiečių sąmoningumo ugdymo specialistės, kvalifikuotos mokytojos, keturių knygų autorės Angela Watson ir škotų mokytojo, projekto „Pamokos srautas“ ( anglLesson stream) įkūrėjo Jamie Kennie įžvalgomis.

 

Technologijų įkarštyje svarbiausia – žmogus

 

Linkėjimus šiam susitikimui atsiuntė SETI įkūrėjai ir guru Dorota Camfield bei Patrick Fox sakydami, kad visiems mokiniams, mokytojams ir jų tėvams – sunkus metas, todėl labiausiai turėtume susitelkti santykių palaikymui, o ne pačiam mokymuisi. Svarbiau žmonės, o ne technologijos.

Praėjo dvi savaitės ir mes vis dar nežinome, kaip dirbti, sako anglų k. mokytoja Marta, kuri dėsto aštuonmetėje mokykloje. Chaosas – vienintelis žodis ateinantis į galvą. Direktorius suteikė laisvę: darykite viską, ką galite geriausio. Jis irgi nežino, kaip visa organizuoti. Jų konsultantai, kuriems nuotolinis ugdymas – įprastas darbo metodas (tai praktikuoja trejus metus) negalėjo pasigirti, kad jų mokymas yra idealus.

 Marta teigė, jog nuotoliniame mokyme nėra realioje pamokoje turėto plano. Jie suskirstė dalykus į blokus. Pirmadieniais, pavyzdžiui socialiniai mokslai, antradieniais – kalbos, trečiadieniais – tikslieji ir t. t. 1-4 klasių mokiniams per dieną skirti ne daugiau kaip 2 valandas darbo. Reikia nepamiršti, kad tėvai taip pat dirba nuotoliniu būdu ir, beje, su ta pačia įranga. Daug bendrauja su tėvais ir nori, kad jie padėtų. Paaugliams – mokymasis iki 4 valandų. Nereikia reikalauti   ištisai sėdėti prie kompiuterio. Svarbiausia – sveikata.

Tik kartą per savaitę Marta su savo mokiniais susitinka „gyvai‘. Pokalbis būna labai paprastas. Klausia, ką mokiniai nori veikti ir ji išsako savo lūkesčius. Susitinka jie  17 val ir to jų pokalbio nevadina pamoka.

Kaip puikų nuotolinio mokymo pavyzdį ji pateikė 2 klasės mokytojos, kuri dėsto jos sūnui, išėjimą ieškoti pavasario. Ekrane – ne pati mokytoja, o jauki jos nuotrauka su katinu ir pavasario  vaizdai. Vaikai dokumentuoja  jos pasivaikščiojima. Yra viskas, ko reikia; vienoje pamokoje  lenkų kalba, matematika, pasaulio pažinimas. Svarbu visiems jaustis gerai – mokytojams, mokiniams. Marta sako, jog jos sūnus jaučia, mokytoją esant kartu su juo. Svarbu kalbėtis, atsakinėti į jų žinutes.

Motyvuoti mokinius mokytis dabar – turbūt misija neįmanoma. Jie laisvai renkasi: mokytis ar ne. Svarbu atsakyti tiems, kurie mokosi. Ir kuo mažiau visokių įmantrių bendravimo platformų. Ypač pradžioje.

 

 Jūs padarysite viską, kas šiuo metu geriausia

 

Justyna Bober pateikė dviejų švietimiečių, gyvenančių skirtingose pasaulio šalyse (amerikietės Angela Watson ir škoto, gyvenančio Ispanijoje Jamie Kennie), įžvalgas.

Mes turime iš naujo įsivaizduoti mokyklas, nes juk buvome nelaimingi kaskart įgrūsdami testus mokiniams į rankas ir testuodami juos ištisą dieną. Tuo būdu mokykla žudė mokiniams norą mokytis, o mokytojams – mokyti. Užsibūdavome mokykloje ir išeidavome iš jos išsunkti, spengiančiomis galvomis, išvarginti mokykloje keliamų reikalavimų.

Tai kodėl dabar, kai pagaliau, esame laisvi, turime visa tai kartoti? Visada sakėme, kad svarbiausia mokiniams yra jų socio-emociniai poreikiai, kad jie būtų saugūs, sveiki ir gebantys prisitaikyti. Tačiau negalėjome to daryti, nes užgriozdinom visą mokymąsi testais ir kontroliniais.

Bet dabar esame naujoje, dar neatrastoje teritorijoje, be konkrečių planų, mintyse kontempliuodami kelias kažkam pavykusias praktikas.  Tiesa, kai kurios mokyklos ir anksčiau vykdė nuotolinį mokymąsi.

Tačiau tai, ką darome, šiandien nėra tikras nuotolinis ugdymas kaip bendro ugdymo metodas, kurio tinkamas įsisavinimas mokytojams gali užtrukti  net kelerius metus. Gerai mokyti klasėje – ne tas pats, kas gerai mokyti nuotoliniu būdu. Ką darome dabar – tai laikina priemonė, paskutinės minutės pandeminis nuotolinis mokymas.  Vaizdžiai kalbant, montuojame lėktuvą ir tuo pačiu metu bandome juo skristi.

Kaip bebūtų, ši situacija ugdyme nėra neįprasta švietime, o šiuo metu ją būtų galima apibūdinti taip: kas kaip išmano, taip ir gano. Daugybė filosofijų, metodų etc. Tuo tarpu mokytojai  įmesti į įvairiausių platformų ir metodų vandenyną. Išplauksi ar nuskęsi – tavo paties reikalas Ir žinote ką – ši situacija gali kuo puikiausiai pasitarnauti mūsų vaikams. O ką, jei tas iššūkių kupinas laikas, kuriame mes išgyvensime kartu, bus labiau į žmogų orientuotas mokyklos ugdymo būdas, labiau tinkantis mokytojams ir vaikams O ką, jeigu ta „nauja norma“, su kuria pradėsime naujus mokslo metus rudenį ir bus ta pati  tinkamiausia mūsų mokiniams O ką, jei mes nustosime nerimauti.

Be to, taip dar niekas nedirbo, nėra jokio išminto takelio – jūs ir minate tą takelį. Esate pionieriai. Nebekopiate į tas senas kalvas jau gerai išmintais takais, kurie, atrodo, niekuomet ir nevedė ten, kur norėtumėte būti.

Jūs darysite tai, ką geriausi mokytojai visada daro, veiksite kažką kartu su savo vaikais, stebėsite, kaip jie reaguoja, ką išmoksta. O ką, jei padarysite kažką netinkamo, kas sukels sąmyšį jūsų vaikams? Kas tuomet? Kas ir visuomet tokiu atveju: jūs paaiškinsite kitaip ar suteiksite daugiau galimybių bandymams. Jei ir tai nesuveiks, atsitrauksite ir išbandysite kažką visai naujo ir žiūrėsite, kaip pavyks.

Tai – galimybė pasakyti vaikams: „Mes norime, kad didžiąją dienos dalį jūs skaitytumėte, žaistumėte, kurtumėte ir ilsėtumėtės. Mokymasis jums tetruks vos keletą valandų, todėl užsiimkite dalykais, kurie yra svarbūs jūsų gyvenime.“

Pamoka vyksta maždaug taip: jūs paprasčiausiai įrašote pamokos vaizdo įrašą, kuris tetrunka 15 minučių ir vaikai pažiūri jį kada panorėję Tai tik vienas pavyzdys, kaip sutrumpėja viskas, kas išsitęsdavo per pamokas; vaikai prie tos pamokos praleis žymiai mažiau laiko. Ir tik nustokite nurodinėti, kas kiek laiko turi trukti, neapkraukite sunkiomis užduotimis. Skirkite jiems darbus, kurie verstų juos keistis.

Svarbu, kad  jūsų nuotolinis mokymas būtų paprastas. Kai svarstysite aibes galimybių, paklauskite savęs: kaip padaryti, kad tai būtų paprasta? Neišvengiamai išmoksite daugybės dalykų, kurie taps jūsų praktikos dalimi‘

Svarbiausia – paprastumas. Atminkite, kad nėra vieno matmens, kuris tiktų visiems. Nesistenkite daryti to, ką darėte realioje fizinėje klasėje. Išlikite mokytoju, o ne turinio kūrėju. Tegul mokiniai bus kūrėjai.  Žinoma, kad nuotolinis mokymas padidins jūsų darbo krūvį. Bet tai pasikeis ir netrukus jūs rasite sau tinkamiausią mokymo būdą.

 

Pabaigai

Pasidalinsiu mintimi, kurią aptikau Angelos Watson  tinklaraštyje. Pasak jos, mes  visi esame susiję, kaip kad buvome ir ateityje būsime, nors dažnai to nepastebime ar aiškiai nematome. Ši pandemija primena, jog mūsų pasirinkimai daro įtaką vienas kitam ir, kad mūsų visuomenė išliktų, turime pasirinkti taip, kad įveiktume mus laukiančius iššūkius. Jei, pavyzdžiui, perku 10 muilų, o mano kaimynui neliko nei vieno, tai reiškia, kad jis nenusiplauna rankų ir dėl to galiu susirgti  aš. Šaltiniai ir apsauga, kuriuos šiuo metu turi visi kiti planetos gyventojai, daro įtaką man. Visada taip buvo, bet ne visada taip akivaizdu.

Gal apie tai reikėtų pasikalbėti su savo mokiniais. Ką manote?

 

Jūratė Sutkuvienė